"Fotografija Mums" bendradarbiaudama su vienu populiariausių Baltarusijos fotografijos projektu "PhotoClub" Lietuvai pristato Baltarusijos prezidento rinkimų reportažą.
Reportažas bus kiek netradicinis, pateiktas dalyvio - Vasilijaus Maksimovo akimis.
Reportažas bus kiek netradicinis, pateiktas dalyvio - Vasilijaus Maksimovo akimis.
Užvakar vėlai vakare palikau Minską ir dabar jau esu Maskvoje. Pirmadienį jau niekas nepriminė išvakarėse miestą sukrėtusių įvykių. Sniegas užklojo plakatų nuoplaišas ir numestas vėliavas. Tik žiovojantys KGB vyrai prie Valdžios Namų bei išdaužti paradinių durų stiklai liudijo tai, kad visgi kažkas vyko. Savaime suprantama centriniai naujienų kanalų siužetai tokie: baltarusiai reiškė cinizmą opozicijos lyderiams, kurie užuot ėję su taikia demonstracija, jėga užpuolė Valdžios Namus.
Šiaip jau pirmiausia važiavau ne į Minską, o į Grodno miestą, pafotografuoti balsavimo procesą šalies gilumoje. Žinoma, taip ir padariau.
Šiaip jau pirmiausia važiavau ne į Minską, o į Grodno miestą, pafotografuoti balsavimo procesą šalies gilumoje. Žinoma, taip ir padariau.
Grodno yra pats gražiausias Baltarusijos miestas (o šiuo metu netgi prižiūrimas ir tvarkomas). Bėgant amžiams šis miestas pabuvojo Lenkijos sostine - o ir šiuo metu nuo Lenkijos jis nutolęs vos 10 km. Istoriniame centre sutelkti istoriniai paminklai: visa krūva senovinių bažnyčių, pora senų cerkvių, daugybė įvairių namelių su čerpiniais stogais ir pilis. Deja, negalėjau ilgėliau pasivaikščioti po savo mėgstamą miestą - darbo buvo apstu.
Grodno mieste pirmiausia fotografavau balsavimą gimnazijoje įsikūrusiame punkte Nr.1. Ten viskas šiuolaikiška, bet patriotinės simbolikos masė sudaro nuotaiką.
Paprastai tokiose renginiuose įdomiausia fotografuoti ne balsavimo punktą, o važinėtis po kaimus su pervežama urna - balsavimas tokiais atvejais vyksta pačiuose žmonių namuose ir taip pajuntamas vietinis koloritas. Mes nuvažiavome į mažą kaimelį Lesnicy, nuo miesto nutolusį 12 km. Pirma trobelė neužrakinta. Spynos yra, tačiau jos užrakinamos tik tuo atveju, jei šeimininkai kur nors išvyksta. O kodėl taip? Nes visi savi! Močiutei, vardu-tėvavardžiu Sabina Franciškovna (vietinė bendruomenė - lenkai arba sulenkėję gyventojai) norėjosi kuo greičiau nubalsuoti, tačiau trukdė silpnas regėjimas: "Дзе мне тут поставить галочку за нашого Бацьку - Kur man pažymėti varnelę už mūsų tėvuką". Jai maloniai parodė antrą laukelį nuo viršaus. Ta pati situacija pasikartojo ir kaimyniniuose namuose. Kaip supratau, senesniems gyventojams, o ypač iš kaimų, geresnės alternatyvos už Lukašenką nėra ir būti negali: Jie visi patenkinti, visas ūkis funkcionuoja idealiai, visi kolūkiai dirba, atlyginimai dideli, pensijos taip pat - tiesiog idealu!
Nukrypstant nuo temos: Baltarusijoje po mūsų rusiškų realijų, stebina daug kas. Kiekvienas regioninis centras atrodo taip, lyg būtų paruoštas kokio nors "guzo" atvykimui: nepaisant sniego viskas sutvarkyta, visi namai suremontuoti, o labiausiai matomi pastatai netgi apšviesti. Puikios būklės keliai. Valdžia rūpinasi viskuo. Bet. Labai mažai nuosavos iniciatyvos pasireiškimų - kavinių ir restoranų tenka ieškoti ilgai ir atkakliai ir jei tai nedarbo diena, tai greičiausiai nebus vietų. Tokio tipo įstaigų labai mažai: tiesiog labai sunku įkurti savo verslą. Tokia pati situacija tiek Minske, tiek mažuose kaimeliuose. Panašu, kad ši situacija žmonių nejaudina - tiesiog nedaugelis gyventojų turi tiek pinigų, kad galėtų sau leisti pavalgyti restorane.
Grįžtu prie rinkimų. Grįžęs į Grodno paskubėjau į moterų vienuolyną "Рождествобогородицкий". Rinkimų punkte man pasakė, kad vienuolyne balsavimas vyks 13:30. Tai labai žinomas vienuolynas, o dar labiau žinoma jo vadovė - charizmatiškoji Gavriila. Žiniasklaidos susirinko labai daug, bet ji visus žurnalistus sustatė vienoje stalo pusėje, o kitoje išrikiavo balsuojančias vienuoles. Pati stovėjo šalia balsadėžės...
Grįžtu prie rinkimų. Grįžęs į Grodno paskubėjau į moterų vienuolyną "Рождествобогородицкий". Rinkimų punkte man pasakė, kad vienuolyne balsavimas vyks 13:30. Tai labai žinomas vienuolynas, o dar labiau žinoma jo vadovė - charizmatiškoji Gavriila. Žiniasklaidos susirinko labai daug, bet ji visus žurnalistus sustatė vienoje stalo pusėje, o kitoje išrikiavo balsuojančias vienuoles. Pati stovėjo šalia balsadėžės...
Ten pat prie išėjimo pakalbėjau su vienu iš fotografų. Pasirodo, kad jis dirba su manąja konkuruojančios kompanijos fotografu. Abiejų nuotraukos išėjo beveik vienodos. Štai kaip būna netgi tokiose mažuose miesteliuose. Žodžiu, vėl nukrypome. Sania (toks vardas) pasakė, kad ruošiasi į Minską, taigi nuvažiavome kartu. Iš miesto išvažiavome 16:00. Kelionėje aptarinėjome Baltarusijos realijas. Pavyzdžiui, ar ima "mentai" kyšį? Beje, aš daug kam uždaviau šį klausimą, tačiau patvirtinančio atsakymo nesulaukiau. Nebent kad: "Nežinau, nebandžiau siūlyti". Įdomu palyginti su Rusija. Po tokio klausimo pas mus (Rusijoje) pažiūrėtų kaip į idiotą. Kažkas tokio, lyg paklausti: "Ar paukščiai skraido?". Po to, ką pamačiau ir išgirdau pabendravęs su žmonėmis, susidariau nuomonę, kad Baltarusijoje opozicijos apskritai nėra. Maniau, kad Minske nieko įspūdingo nepamatysiu, tačiau viskas išėjo atvirkščiai.
Dėl sniego į miesto centrą patekome tik 20:45. Mitingas turėjo prasidėti 20:00, todėl nedelsiant paskubėjome tiesiai į įvykių vietą. Mes nepavėlavome - vos tik atėjome, pirma žmonių grupė perėjo "Незалежности" prospektą ir sustabdė eismą. Milicijos buvo nedaug - pora pareigūnų. Žmonių prisirinko tiek daug, jog buvo neįmanoma pamatyti, kur baigiasi "kolona". Didžioji minios dalis buvo jaunimas. Mūsų vairuotojai, kurie dėl minios paraližuoto eismo negalėjo judėti pirmyn, ne tik kad nepyko, bet netgi sveikino minią. Žmonės skandavo lozongus: "Пора менять лысую резину - Laikas keisti nuplikusią gumą", "Беларусь в Европу, Лукашенко в жопу - Baltarusiją į Europą, Lukašenką į užpakalį" ir kt. Žmonės apsikabinėjo, mojavo vėliavomis. Matyt, tiek daug į demonstraciją išėjusių taikių žmonių sukūrė iliuziją, jog diktatūra jau žlugo. Bet karts nuo karto kas nors su geresniu balsu paklausdavo kaimynų - "O kur mes einame?". Klausimas buvo realus ir aktualus, nes judanti minia artėjo link prospekto pabaigos, nuo kurios toliau nebuvo kur eiti.
Dėl sniego į miesto centrą patekome tik 20:45. Mitingas turėjo prasidėti 20:00, todėl nedelsiant paskubėjome tiesiai į įvykių vietą. Mes nepavėlavome - vos tik atėjome, pirma žmonių grupė perėjo "Незалежности" prospektą ir sustabdė eismą. Milicijos buvo nedaug - pora pareigūnų. Žmonių prisirinko tiek daug, jog buvo neįmanoma pamatyti, kur baigiasi "kolona". Didžioji minios dalis buvo jaunimas. Mūsų vairuotojai, kurie dėl minios paraližuoto eismo negalėjo judėti pirmyn, ne tik kad nepyko, bet netgi sveikino minią. Žmonės skandavo lozongus: "Пора менять лысую резину - Laikas keisti nuplikusią gumą", "Беларусь в Европу, Лукашенко в жопу - Baltarusiją į Europą, Lukašenką į užpakalį" ir kt. Žmonės apsikabinėjo, mojavo vėliavomis. Matyt, tiek daug į demonstraciją išėjusių taikių žmonių sukūrė iliuziją, jog diktatūra jau žlugo. Bet karts nuo karto kas nors su geresniu balsu paklausdavo kaimynų - "O kur mes einame?". Klausimas buvo realus ir aktualus, nes judanti minia artėjo link prospekto pabaigos, nuo kurios toliau nebuvo kur eiti.
Aš tuo metu nuėjau prie Valdžios Namo durų. Ir išgirdau kažkieno susirūpinimą: "Koks idiotas išdaužė stiklą?". Buvo išdaužti keli paradinių durų stiklai. Žmonių reakcija buvo išskirtinai teisianti. Kam to reikia - mes taikūs žmonės bla bla bla... Su pažįstamu pastebėjome - taip, tai ne Kirgizija. Kirgiziečiai per tą laiką jau tris kartus būtų užgrobę valdžią. Kaip tik tuo metu gavau SMS pranešimą nuo Ильи Варламова. Jis prašė pranešinėti trumposiomis SMS žinutėmis apie situaciją, kad galėtų viską realiu laiku paskelbti twitter'yje. Deja netrukus dingo ryšys.
Netrukus vėl pasigirdo stiklo dūžiai. Grupė jaunuolių (apie juos vėliau) kojomis ir pagaliais daužė langus. Per išdaužtus langus matėsi kariai. Tauta "užsivedė". Patys drąsiausi bandė pralaužti barikadą iš lentų. Tai jiems pavyko. Apsauga beviltiškai gynėsi ir atrodė, kad žmonėms tuoj tuoj pasiseks.
Iš tikrųjų situacija atrodė kvailai: du-trys žmonės, apsupti pulko žurnalistų bandė prasibrauti į vidų, tuo pačiu jų niekas nepalaikė. Pulkas aiškiai buvo tinkamas ne muštynėms - vos keli vaikinai ir pulkas žurnalistų. Ir tada prasidėjo: iš kažkur atsirado daugiau apsauginių, kurie guminėmis kuokomis pradėjo daužyti visus, kas pasitaikė jų kelyje. Smūgiais buvo švaistomasi į kairę iį dešinę nekreipiant dėmesio į lytų, amžių ir profesiją: žurnalistus su didelėmis kameromis daužė dar labiau, nei visus kitus. Fotografuoti tapo sudėtinga, kad paties neprikultų, tačiau pasisekė pasitraukti apsauginiams už nugarų ir ramiai fotografuoti toliau.
Tada nufotografavau įdomią detalę. Pats aktyviausias durų laužėjas pradėjo pulti apsauginius, dėl ko muštynės tęsėsi.
Neužilgo apsauga ilga linija išsirikiavo prie Valdžios Namo durų, neleisdami kitiems mitingo dalyviams pasiekti tikslo. Tada, greičiausiai gavę kažkokią komandą, kariai pajudėjo už pastato. Žmones apėmė euforija: "Milicija su mumis", "Jie pasitraukė, kad nusimestų uniformą ir prisijungtų prie mūsų" ir kt.
Mitingas tęsėsi. Primenu, kad mitingas buvo taikus ir visa liaudis taikiai stovėjo aikštėje. Vienintelis agresyvus įvykis iš žmonių pusės buvo Valdžios Namo stiklų daužymas. Iš minios visą laiką girdėjosi šūkiai nutraukti provokaciją ir nustoti laužtis į įstaigą.
Kuriam laikui viskas nurimo, bet netrukus tie patys agresijos iniciatoriai - vaikinai su sportinėmis striukėmis vėl pradėjo muštynes. Ir vėl susidarė tokia pati situacija - keli žmonės kovoja su apsauga, o aplink juos daugybė žurnalistų. Kažkam pavyko atimti milicininko skydą ir jis kaip trofėjus pradėjo "plaukti" per minią. Dar iš vieno atėmė guminę kuoką, kurią panaudojo prieš tą patį apsauginį.
Staiga vėl pasirodė pastiprinimas. Šį kartą jų buvo tiek, kiek net nemaniau, jog gali būti. Apsauga pradėjo skaidyti minią dalimis ir aš nutariau pasišalinti. Tiems, kas nepaspruko, baigėsi kur kas liūdniau.
Mitingas tęsėsi. Primenu, kad mitingas buvo taikus ir visa liaudis taikiai stovėjo aikštėje. Vienintelis agresyvus įvykis iš žmonių pusės buvo Valdžios Namo stiklų daužymas. Iš minios visą laiką girdėjosi šūkiai nutraukti provokaciją ir nustoti laužtis į įstaigą.
Kuriam laikui viskas nurimo, bet netrukus tie patys agresijos iniciatoriai - vaikinai su sportinėmis striukėmis vėl pradėjo muštynes. Ir vėl susidarė tokia pati situacija - keli žmonės kovoja su apsauga, o aplink juos daugybė žurnalistų. Kažkam pavyko atimti milicininko skydą ir jis kaip trofėjus pradėjo "plaukti" per minią. Dar iš vieno atėmė guminę kuoką, kurią panaudojo prieš tą patį apsauginį.
Staiga vėl pasirodė pastiprinimas. Šį kartą jų buvo tiek, kiek net nemaniau, jog gali būti. Apsauga pradėjo skaidyti minią dalimis ir aš nutariau pasišalinti. Tiems, kas nepaspruko, baigėsi kur kas liūdniau.
RSS Feed