1924-aisiais metais prancūzų poetas André Breton'as įsmeigė naują vėliavą tykaus ir pernelyg nuolankaus meno teritorijoje. Šis menininkas parašė vadinamąjį Siurrealizmo manifestą, tapusį reikšmingu atspirties tašku naujojo (ne)meno propaguotojams. Siurrealizmo šalininkai visų pirma pasinėrė į vieną grandiozinį eksperimentą: išlaisvinti žmogaus prote glūdinčią netramdomą kūrybinę potenciją. Galima sakyti, jog A. Breton'as ir jo bendražygiai žaidė gana rizikingą žaidimą, siekdami atrakinti kūrėjo pasąmonę ir perteikti jos simbolius meno kūriniuose. Buvo ieškoma tako, galinčio vesti protą per sapnus, seksualinę ekstazę ir net beprotybę. Todėl įgimtas žmogaus ūmumas, paklusimas psichikos dėsniams siurrealistams tapo tais veiksniais, kuriais jie galėjo perteikti, anot jų pačių, konvulsyvų grožį. Tapyba ir literatūra buvo pačios pirmosios sferos, kuriose skleidėsi naujojo judėjimo idėjos.
RSS Feed