Tolerancijos gynėjai ir skleidėjai apšauks mane visomis įmanomomis fobijomis, bet pripažinkime bent jau sau, jog kitokie, marginalūs kūnai — seni ar neįgalūs — mūsų visuomenėje nėra kažkokios vertės nešėjai. Mes ir tie, kurie neperžengia kažkokios nematomos, bet sutartinės, savaime suprantamos lūkesčių ribos, vadinami „normaliais“.
Mūsų dauguma, o mažumą apšaukiame nukrypusiais ar iškrypusiais — taigi, nebevertingais, blogais, sugadintais kūnais. Per daug plonas, storas, aukštas, žemas, senas, keistas? Gal seksualinės patirtys kitokios, neįprastos? Lyg kitas pasaulis, kurio kasdienybėje stengiamės nepastebėti, praeiti nuleidus akis, tačiau slapčia trokštame ir siekiame stebėti — per rakto skylutę, nematomai, kad nebūtume apšaukiami tokiais pačiais keistuoliais.
Žmonės geidžia reginio, spektaklio, kad būtų patenkintas smalsumas, bet sykiu liktum nuošalyje. Baisu žiūrėti tiesiogiai. „Freak‘ai“ nevertingi kaip kūnai, bet vertingi kaip žvilgsnio ir malonumo objektai. Žiniasklaida tuo mėgaujasi, nuolat keldama savo reitingus viena ar kita istorija ar bent jau jos simuliacija (juk skandalą galima sukurti). Tokie, daugiau ar mažiau „kitokie“ žmonės buvo ir žydų kilmės amerikiečių fotografės Diane Arbus (1923-1971) objektas — paribio žmonės, „nenormalūs“, neįgalieji, silpnieji, sergantys, mirštantys, keistuoliai, visuomenės atstumtieji, cirko gyventojai ar net absoliučiai paprasti veikėjai, kurie Arbus darbuose vis tiek „kitokie“. Tačiau šiuos objektus ir fotografijas sunkiai pavadintum lengvai virškinama sensacija ar malonumų šaltiniu. Kita dimensija — gąsdinanti, bet ir kviečianti pažvelgti atidžiau; prikaustanti ir priverčianti pasijusti nejaukiai, nesaugiai. Nutilti.
Psichologinė fotografija, kuri paliečia ir priverčia mąstyti, o ne grožėtis, nes grožėtis iš esmės čia nėra kuo. Nepaisant to, kad bevardžiai personažai siekia būti kuo gražesni, pasitempę, jie nėra gražūs — bent jau Vakarų pasaulyje suvokiamo idealaus grožio prasme. Arbus pagauna tą momentą, kai žmogus atsipalaiduoja, susiraukia, muistosi ir nebepozuoja. Momentą, kai veikėjas yra pats negražiausias ir kažkuo liūdnas, grubus ar maniakiškas. Juodai-balta fotografija, dažniausiai kvadrato formatas ir objektas kadro centre. Jis žiūri tiesiai į tave, o tu net nenorom — į jį ar ją.
„Dauguma žmonių keliauja per gyvenimą nuolatos bijodami skausmingos, traumuojančios patirties. Freak‘ai jau gimė su trauma. Jie jau tai išgyveno. Jie yra aristokratai“ (Diane Arbus).
Fotografei įprastiniai, vidutiniai žmonės neįdomūs, jie neturi paslapties. Ji susidraugauja su savo personažais, įgauna jų pasitikėjimą ir išlaukia momento, kai jie pasikviečia menininkę į savo namus. Procesas įdomesnis nei rezultatas.
Diane Arbus domino nepatogūs žmonės ir jų žvilgsniai, išraiškos, būsenos. Nepatogūs Amerikai, „svajonių fabrikui“ ir „disneilendui“. Iliuzija apie nuolat šviečiančią saulę miršta. Šiek tiek rezistencijos ir protesto prieš nusaldintą visuomenę, kur nenormalumas slepiamas ir užrakinamas, kur jis tinka tik cirko pasirodymams ir kur visi yra/turi būti laimingi bei besišypsantys. Kaip Diane Arbus dukra Doon po fotografės savižudybės kalbėjo apie šeimos įtaką jos kūrybai: „Ten buvo milžiniškas jausmas ir spaudimas, kas yra draudžiama ir netinkama. Fotografavimas jai tapo galimybe atrasti, jog tie draudimai iš tikro neveikia“.
„Vaikas su žaisline granata Centriniame parke“ (Child with Toyhand Grenade in Central Park, 1962) — vienas ikoninių Arbus darbų. Plonytės, ilgos kojos ir lyg išsuktos rankos, maniakiška veido išraiška ir granata rankoje. Piktas ir nekantrus, neaiškios mintys ir intencijos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis toks kadras, kai vaikas prarado kantrybę ir susierzinęs paragino fotografę greičiau baigti, norėdamas tęsti įsivaizduojamus mūšius parke. Kitur jis laimingas, paprastas berniukas — tas kadras, kai nusibodo ramiai stovėti prieš objektyvą, buvo tai, ko reikėjo Arbus. Šiandien šis vyras gyvena nuobodžiai įprastą ir normalų gyvenimą, neliko maišto, išraiškų, keistumo ir įsivaizduojamų mūšių — gyvenimo „tvarka“ disciplinavo kūną, priskiriant jį „normaliųjų“ armijai. Jam Diane Arbus „užfiksavo kiekvieno iš mūsų vienišumą; visi žmonės nori atrasti ryšį su kitu, bet nežino kaip“. Jis tiki, kad taip pat jautėsi ir pati Arbus.
„Vaikas su žaisline granata Centriniame parke“ (Child with Toyhand Grenade in Central Park, 1962) — vienas ikoninių Arbus darbų. Plonytės, ilgos kojos ir lyg išsuktos rankos, maniakiška veido išraiška ir granata rankoje. Piktas ir nekantrus, neaiškios mintys ir intencijos. Įdomu, kad tai buvo vienintelis toks kadras, kai vaikas prarado kantrybę ir susierzinęs paragino fotografę greičiau baigti, norėdamas tęsti įsivaizduojamus mūšius parke. Kitur jis laimingas, paprastas berniukas — tas kadras, kai nusibodo ramiai stovėti prieš objektyvą, buvo tai, ko reikėjo Arbus. Šiandien šis vyras gyvena nuobodžiai įprastą ir normalų gyvenimą, neliko maišto, išraiškų, keistumo ir įsivaizduojamų mūšių — gyvenimo „tvarka“ disciplinavo kūną, priskiriant jį „normaliųjų“ armijai. Jam Diane Arbus „užfiksavo kiekvieno iš mūsų vienišumą; visi žmonės nori atrasti ryšį su kitu, bet nežino kaip“. Jis tiki, kad taip pat jautėsi ir pati Arbus.
Menininko darbų galią parodo ir atvaizdų intertekstualumas — atkartojimai, imitacijos kituose populiariosios kultūros ar meno projektuose. Prisimenat Stanley Kubrick filmą „Švytėjimas“ (The Shining, 1980) ir jame esančias identiškas dvynes? Kubrick dvynės atkartoja Diane Arbus „Identiškas dvynes“ (Identical Twins, 1967). Ta pati poza, bauginantis žvilgsnis, nejaukumas ir net vaiduokliškumas. Abi žiūri tiesiai į kamerą — viena šiek tiek šypsosi, kita nuliūdusi ar supykusi. Jos taip arti viena kitos, jog atrodo suaugusios pečiais. Vėlgi, tai paprastos mažos mergaitės, bet sykiu kažkuo keistos. Apskritai, identiški dvyniai visuomet šiek tiek gąsdina ir stebina — kaip jie konstruoja save, savo tapatumus? Vienodos, bet kuo ilgiau žiūri tuo skirtingesnės. Nekaltos, bet kažkuo grėsmingos. Ištisas prieštaravimų rinkinys.
Paskutiniais gyvenimo metais Diane sukūrė fotografijų seriją „Untitled“. Šį kartą jos personažai — slaugos namų gyventojai su vystymosi negaliomis. Atmosfera absoliučiai skiriasi nuo ankstesnių darbų. Dar labiau groteskiška, nemaloni ir baugi. Neįgalūs kūnai puošniose suknelėse ar prisidengę helouvyno kaukėmis. Kūnai, kurių kasdienybėje nematome, kurie paslėpti užmiesčio totalinėse institucijose, aptvertose aukštomis tvoromis. Karnavalas ar siaubo kino juosta?
„Aš manau, yra dalykų, kurių niekas kitas nepamatytų, jei aš nenufotografuočiau“ (Diane Arbus)
Mane visuomet domindavo stoties rajonai. Jie turi savotiško žavesio ir tik juose pamatai tiek daug marginalių kūnų — suluošintų traumų ar alkoholio, senų ir nereikalingų. Išvengdamas akistatos situacijų ir prisidengdamas troleibuso laukimu, Vilniaus stotyje per keliolika minučių gali netrukdomai stebėti visas gyvenimo dramas — meilę, pyktį, ginčą, susitaikymą ir vėl meilę. Ciklas prasideda iš naujo. Arbus kūnai šiek tiek kitokie. Galbūt mažiau realūs, pažįstami, sutikti, bet taip tik smalsiau.
Diane Arbus: „A photograph is a secret about a secret. The more it tells you the less you know.“
Parengta pagal meno duobė
RSS Feed