Fotografija ir menas... Daugelis menininkų sako, kad fotografija nėra menas. Nesiginčysime... Kad ir kaip ten bebūtų, norint nuotrauka išreikšti mintį, reikia suprasti jos kūrybinį potencialą. Tęsiame pažintį su įvairiomis meno sritimis.
Šį kartą literatė recenzijų autorė - Rima - svečiuojasi Vokietijoje ir su mumis dalinasi dailininkės Jūratės Batura Lemke kūrybiniu požiūriu bei mintimis.
Šį kartą literatė recenzijų autorė - Rima - svečiuojasi Vokietijoje ir su mumis dalinasi dailininkės Jūratės Batura Lemke kūrybiniu požiūriu bei mintimis.
Maždaug prieš penkerius metus Leonidas Donskis vienoje pajūrio gimnazijoje teigė, kad didžioji dalis to, ką turime savo viduje, yra gaunama iš gimtosios žemės. Todėl turbūt ir menininkui yra svarbiausia giliai įaugti į savąją žemę ir siurbti iš jos kūrybinį polėkį? „Ak, ne, - paprieštarauja dailininkė Jūratė Batura Lemke, - visuomet reikia judėti priekin. Visuomet reikia stengtis patirti kiek galima daugiau“.
Su ponia Jūrate susitikau Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijoje. Čia ji dėsto dailės pamokas, turi dailės būrelį ir moko darželio auklėtinius anglų kalbos. Nors dailininkė ir labai užsiėmusi, su džiaugsmu sutiko palydėti mane į savo dirbtuves.
Ilgiau pabendravusi girdžiu amerikietišką akcentą. „Kaip patekote į Vokietiją?“ – klausiu. „Čia gimiau, kai man buvo dveji metai, tėvai išsivežė mane į Kanadą. Ten ir susipažinau su savo vyru, kuris yra vokiečių kilmės lietuvis. Tada išvažiavom į Vokietiją. Po kurio laiko grįžom į Kanadą, ten buvo mano tėvai, brolis. Bet neilgam, metams. Vyras ten negalėjo gyventi, norėjo į Europą, tai vėl grįžom čia“ – pasakoja dailininkė. „O ar dar esat buvusi Lietuvoje?“ – klausiu. „Porą kartų, – atsako. Kai važiavau, dar buvo Sovietų Sąjunga ir leidimą gavau visai trumpam, tik trims dienoms. Patekusi į Lietuvą pajutau tokią šilumą, kad pirmą kartą galėjau pasakyti, jog esu namie. Visi kalba lietuviškai, o pyragas iš parduotuvės visai tokio paties skonio kaip mano mamos... O antroji kelionė buvo jau 1993-iaisiais, vyro atostogų metu“. Paklausta, kur norėtų gyventi dabar, ponia Jūratė suskuba atsakyti, kad Lietuvoje. Kiek pagalvojusi pamini ir Ispaniją. „Nes ten šilta ir graži jų kalba“ – su šypsena priduria.
Kad ir kaip ponia Jūratė ilgėtųsi Lietuvos, paveikslai sako, kad didžiausią įtaką jai padarė Kanada. Dailininkė su pasididžiavimu prisipažįsta buvusi Kanados skautė. Dažniausiai darbuose vaizduojamas objektas – medis. Bet šis motyvas nėra statiškas. Kiekviename paveiksle jis pulsuoja skirtinga energija. Dažnai medžiai antropomorfizuojami: jie kviepuoja, vieni nuo kitų saugosi tvoromis, alsuoja dvasine ir fizine jėga (viename paveiksle vaizduojamas medis su žmogiškais raumenimis). Dailininkė netapo dviejų ar trijų medžių. Tai arba vienas, visą erdvę užimantis objektas, arba miškas. „Įdomią reikšmę turi medžiai, - sako J. Batura Lenke, - kai pieši jų daug, jie reiškia draugus“. O man staiga į mintį strykteli lietuviškas mitas, sakantis, kad mirusių žmonių sielos įsikūnija į medžius. Pasidaro baugoka, nes darbuose vyrauja tamsiai mėlyna, žalia, juoda spalvos. Ypač, kai išvysti tokius paveikslus kaip „Muse“ (vok. „Mūza“) ar „Koloss“ (vok. „Milžinas“), kurių sužmoginimas ypač stiprus.
Su ponia Jūrate susitikau Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijoje. Čia ji dėsto dailės pamokas, turi dailės būrelį ir moko darželio auklėtinius anglų kalbos. Nors dailininkė ir labai užsiėmusi, su džiaugsmu sutiko palydėti mane į savo dirbtuves.
Ilgiau pabendravusi girdžiu amerikietišką akcentą. „Kaip patekote į Vokietiją?“ – klausiu. „Čia gimiau, kai man buvo dveji metai, tėvai išsivežė mane į Kanadą. Ten ir susipažinau su savo vyru, kuris yra vokiečių kilmės lietuvis. Tada išvažiavom į Vokietiją. Po kurio laiko grįžom į Kanadą, ten buvo mano tėvai, brolis. Bet neilgam, metams. Vyras ten negalėjo gyventi, norėjo į Europą, tai vėl grįžom čia“ – pasakoja dailininkė. „O ar dar esat buvusi Lietuvoje?“ – klausiu. „Porą kartų, – atsako. Kai važiavau, dar buvo Sovietų Sąjunga ir leidimą gavau visai trumpam, tik trims dienoms. Patekusi į Lietuvą pajutau tokią šilumą, kad pirmą kartą galėjau pasakyti, jog esu namie. Visi kalba lietuviškai, o pyragas iš parduotuvės visai tokio paties skonio kaip mano mamos... O antroji kelionė buvo jau 1993-iaisiais, vyro atostogų metu“. Paklausta, kur norėtų gyventi dabar, ponia Jūratė suskuba atsakyti, kad Lietuvoje. Kiek pagalvojusi pamini ir Ispaniją. „Nes ten šilta ir graži jų kalba“ – su šypsena priduria.
Kad ir kaip ponia Jūratė ilgėtųsi Lietuvos, paveikslai sako, kad didžiausią įtaką jai padarė Kanada. Dailininkė su pasididžiavimu prisipažįsta buvusi Kanados skautė. Dažniausiai darbuose vaizduojamas objektas – medis. Bet šis motyvas nėra statiškas. Kiekviename paveiksle jis pulsuoja skirtinga energija. Dažnai medžiai antropomorfizuojami: jie kviepuoja, vieni nuo kitų saugosi tvoromis, alsuoja dvasine ir fizine jėga (viename paveiksle vaizduojamas medis su žmogiškais raumenimis). Dailininkė netapo dviejų ar trijų medžių. Tai arba vienas, visą erdvę užimantis objektas, arba miškas. „Įdomią reikšmę turi medžiai, - sako J. Batura Lenke, - kai pieši jų daug, jie reiškia draugus“. O man staiga į mintį strykteli lietuviškas mitas, sakantis, kad mirusių žmonių sielos įsikūnija į medžius. Pasidaro baugoka, nes darbuose vyrauja tamsiai mėlyna, žalia, juoda spalvos. Ypač, kai išvysti tokius paveikslus kaip „Muse“ (vok. „Mūza“) ar „Koloss“ (vok. „Milžinas“), kurių sužmoginimas ypač stiprus.
Jūratės Batura Lemke dirbtuvės
„Mėgstu tapyti gamtos kūrinių paviršių, - sako dailininkė ir rodo savo tapytus akmenų, uolų ir uolienų mikroskopiškai priartintus vaizdus. – Taip artindama paviršių artėju prie abstrakcionizmo. Nors iš esmės esu tikra realistė“. Sunku pavadinti J. Batura Lemke‘s darbus realistiniais. Dažnai realybės objektai savaip interpretuojami ir tai atvaizduojama paveiksluose. Vienaip ar kitaip, tai ir ne abtraktusis menas. Kaip teigia dailininkė, mokydama dailės, ji pirmiausiai lavina vaikų vaizduotę, leisdama neatsižvelgti į taisykles. Panašiu principu vadovaujasi ir pati – tapo realius objektus, bet praleisti pro regėjimo ir patirties prizmę, jie keičia charakterį.
Svarbiausia savo kūrybos ypatybe dailininkė įvardija įdėją: „Niekada netapau iš nieko, tiesiog įkvėpimo apimta. Pirmiausia turi būti mintis, kurią noriu pasakyti“. Ir iš tikrųjų atidžiau įsižiūrėjus į kiekvieną paveikslą, galima išsikelti sau kelis trikdančius psichologinius klausimus. Būtent dėl to, kad J. Batura Lemke tapė turėdama idėją, jai norisi aiškinti savo kūrinius kitiems. Gal tai kiek žalingas įprotis, bet noras būti išgirstam laimi.
Svarbiausia savo kūrybos ypatybe dailininkė įvardija įdėją: „Niekada netapau iš nieko, tiesiog įkvėpimo apimta. Pirmiausia turi būti mintis, kurią noriu pasakyti“. Ir iš tikrųjų atidžiau įsižiūrėjus į kiekvieną paveikslą, galima išsikelti sau kelis trikdančius psichologinius klausimus. Būtent dėl to, kad J. Batura Lemke tapė turėdama idėją, jai norisi aiškinti savo kūrinius kitiems. Gal tai kiek žalingas įprotis, bet noras būti išgirstam laimi.
Nors didžioji ponios Jūratės meilė – tapyba, pradėjo ji nuo grafikos. Mėgsta koliažus – prie paveikslų dažais pritvirtina laikraščių, žurnalų skiaučių, siekiant paviršiaus gruoblėtumo efekto, su dažais klijuojamos netgi pieštuko atraižėlės. Kartais maišomos technikos – tapyba akvarele, aliejiniais dažais, grafika, tušas, pieštukas, tušas maišytas su aliejiniais dažais. Žinoma, viename paveiksle visų šių technikų nesutiksi, tačiau kelias galima. Dailininkė mėgsta piešti ir žmogaus portretus. Tačiau portretavimas nusileidžia gamtos motyvams ir jo imamasi tik dėl papildomo uždarbio. Jos paveikslai reikalauja ypatingos atidos. Tapybos darbuose kartais tai ne taip akivaizdu, kaip grafikos. Grafikos darbai pinti iš smulkių detalių, „spalvinami“ dėliojant kiekvieną liniją atskirai. Tai kainuoja labai daug laiko, turint omenyje ir tai, kad kūriniai dideli. „Kuo paveikslas didesnis, tuo daugiau jame telpa dailininko“, - mano J. Batura Lemke.
„Kodėl gamta?“ – klausiu. „Nes ji motina, ji visko pradžia ir ji pati stipriausia pasaulyje. Nėra nieko, kas nugalėtų gamtą. Jei iš po uolų, iš po grindinio prasikala medžio sėkla, augdama ji tą grindinį sudaužo. Mes priklausom nuo gamtos. Mes esam gamta“, - sako dailininkė. Nežinau, kada ji buvo labiau susijaudinusi: ar prisimindama Lietuvą, ar atsakydama į paskutinį mano klausimą.
Daugiau informacijos apie Jūratę Batura Lemke http://www.baturalemke.de
Rima Kasperionytė
„Kodėl gamta?“ – klausiu. „Nes ji motina, ji visko pradžia ir ji pati stipriausia pasaulyje. Nėra nieko, kas nugalėtų gamtą. Jei iš po uolų, iš po grindinio prasikala medžio sėkla, augdama ji tą grindinį sudaužo. Mes priklausom nuo gamtos. Mes esam gamta“, - sako dailininkė. Nežinau, kada ji buvo labiau susijaudinusi: ar prisimindama Lietuvą, ar atsakydama į paskutinį mano klausimą.
Daugiau informacijos apie Jūratę Batura Lemke http://www.baturalemke.de
Rima Kasperionytė
RSS Feed