Kūryba gali būti visokia. Ji įgyja įvairius pavidalus, įsikūnija į pačius neįprasčiausius įvaizdžius, judesius, spalvas ir kitas išraiškos priemones. Tai ne tik fotografija, tačiau pasaulis vienas ir nedalomas. Kviečiame paskaityti specialiai FotoMums.lt skirtą detalią VGTU teatro "Palėpė" recenziją.
Palėpėse dažniausiai gyvena bildukai. Arba šiaip ten užsimiršta vienas kitas skeletas... Dažniausiai. „Dažniausiai“ nereiškia „visada“. Lieka dar „kartais“! Toks neužtikrintas ir gležnas... Bet juk mažumos ir yra įdomiausios. Ir šįkart tarp tų „kartais“ įsispraudė vienas studentų teatras.
Taip ir užlipkim į palėpę, užimtą studentų teatro gyvių, ir pradėkim pažintį su mitais-stereotipais apkaišyto, apvynioto, vyriškai mechanizuoto Vilniaus Gedimino Technikos universiteto teatro studija „Palėpė“. Pati ją atradau visai neseniai. O ši pradžia buvo ganėtinai kritiška. Drįsau kartą nueiti į poetiškai prozišką spektaklį pagal Mariaus Pocevičiaus eiles („Atėjau ir išeinu“, rež. O. Kesminas). Ir nusiteikiau ciniškai – kas tas Marius Pocevičius? Kaip filologė gali nežinoti žmogaus, pagal kurio eiles statomi spektakliai? Pasirodo, vienas iš studentų, vienas iš teatro aktorių. Darosi įdomiau.
Poezijos dažnai ragaujančiai ausiai iškart užstrigo primityvus rimas. Aišku, galima ieškoti nuolaidų ir džiaugtis, kad beveik informatikas apskritai rašo eiles, tačiau juk teatras neprivalo vaidinti visko, kas papuola... Žiūrim, kas bus toliau.
O toliau gražu. Ir graudu. Ir liūdna. Apie dvi valandas mozaikiškai vaizduojamų gyvenimų – piešiamas mažo, nykstančio miestelio koloritas ir netekę vilties, visiškoje beprasmybėje klajojantys ar kitaip net ne palaužti, o emociškai nulaužti gyventojai – atsistoti, pakilti gyvenimui nebeįmanoma: žlunga šeimos vertybės, nuvertinama kultūra, nuolatinė girtuoklystė, paliečiama ir šiandien aktualumo apogėjų besiekianti emigracijos tema.
Taip ir užlipkim į palėpę, užimtą studentų teatro gyvių, ir pradėkim pažintį su mitais-stereotipais apkaišyto, apvynioto, vyriškai mechanizuoto Vilniaus Gedimino Technikos universiteto teatro studija „Palėpė“. Pati ją atradau visai neseniai. O ši pradžia buvo ganėtinai kritiška. Drįsau kartą nueiti į poetiškai prozišką spektaklį pagal Mariaus Pocevičiaus eiles („Atėjau ir išeinu“, rež. O. Kesminas). Ir nusiteikiau ciniškai – kas tas Marius Pocevičius? Kaip filologė gali nežinoti žmogaus, pagal kurio eiles statomi spektakliai? Pasirodo, vienas iš studentų, vienas iš teatro aktorių. Darosi įdomiau.
Poezijos dažnai ragaujančiai ausiai iškart užstrigo primityvus rimas. Aišku, galima ieškoti nuolaidų ir džiaugtis, kad beveik informatikas apskritai rašo eiles, tačiau juk teatras neprivalo vaidinti visko, kas papuola... Žiūrim, kas bus toliau.
O toliau gražu. Ir graudu. Ir liūdna. Apie dvi valandas mozaikiškai vaizduojamų gyvenimų – piešiamas mažo, nykstančio miestelio koloritas ir netekę vilties, visiškoje beprasmybėje klajojantys ar kitaip net ne palaužti, o emociškai nulaužti gyventojai – atsistoti, pakilti gyvenimui nebeįmanoma: žlunga šeimos vertybės, nuvertinama kultūra, nuolatinė girtuoklystė, paliečiama ir šiandien aktualumo apogėjų besiekianti emigracijos tema.
Vaizduojamose gyvenimų atkarpose nėra konfliktų – čia niekas nesusiduria, nekovoja, nelaimi. Tik nyksta... Jokio katarsio. Tik nuolatinė įtampa, nuolatinis skausmas.
Minimalios, bet kokios iškalbingos alegorija tampančios dekoracijos! Tik siena. Ant jos – inkilai ir skrendantys paukščiai. Spektaklio pabaigoje inkilai užkalami – kaimas mirė. Ir vis girdisi eilių autoriaus žodžiai: „Kas grįžo – išėjo, kas pasiliko – išprotėjo“. Turbūt taikliausia eilutė, atspindinti vaizduojamas destruktyvias personažų vidujybes.
Tiesa! Eilių autorius! Kaip dabar bedėstant savo įspūdžius, taip ir spektaklio eigoje pasimiršo tas primityvus rimavimas. Na nieko, išmoks. Pikta filologinė ausis ne tik nustojo raukytis, bet netgi sugalvojo, kad prastas rimas nėra blogai. Tarkim, net gerai (lituanizmo dieve, atleisk man už šią ereziją). Bus reikalas, išmoks ir kitaip! Juk studentai visagaliai.
„Palėpėje“daugiau nei pusšimtis žmonių. Neaišku, kokios suirutės kyla užkulisiuose ir išvis ar jos kyla, bet scenoje vyrauja tikslus susiklausymas. Pažymėtina aktorių veiksmų garsų dermė. Spektaklyje „Atėjau ir išeinu“ trys veikėjai ritmingai porą kartų trenkia į grindis ir vieną į kibirą, vaizduodami, kad kasa bulves. Bulviakasio garso imitacija ne tik pasiteisina, bet ir sustiprina sceną. Šis epizodas vėlgi turi ir trūkumą – aktorių dikcija. Ar kalbos aiškumo trūksta dėl noro tiksliai pavaizduoti seną, pavargusį kaimo žmogų, ar ...? Faktas, kad net šildant vietą pirmoje eilėje girdimos tik teksto nuotrupos.
Minimalios, bet kokios iškalbingos alegorija tampančios dekoracijos! Tik siena. Ant jos – inkilai ir skrendantys paukščiai. Spektaklio pabaigoje inkilai užkalami – kaimas mirė. Ir vis girdisi eilių autoriaus žodžiai: „Kas grįžo – išėjo, kas pasiliko – išprotėjo“. Turbūt taikliausia eilutė, atspindinti vaizduojamas destruktyvias personažų vidujybes.
Tiesa! Eilių autorius! Kaip dabar bedėstant savo įspūdžius, taip ir spektaklio eigoje pasimiršo tas primityvus rimavimas. Na nieko, išmoks. Pikta filologinė ausis ne tik nustojo raukytis, bet netgi sugalvojo, kad prastas rimas nėra blogai. Tarkim, net gerai (lituanizmo dieve, atleisk man už šią ereziją). Bus reikalas, išmoks ir kitaip! Juk studentai visagaliai.
„Palėpėje“daugiau nei pusšimtis žmonių. Neaišku, kokios suirutės kyla užkulisiuose ir išvis ar jos kyla, bet scenoje vyrauja tikslus susiklausymas. Pažymėtina aktorių veiksmų garsų dermė. Spektaklyje „Atėjau ir išeinu“ trys veikėjai ritmingai porą kartų trenkia į grindis ir vieną į kibirą, vaizduodami, kad kasa bulves. Bulviakasio garso imitacija ne tik pasiteisina, bet ir sustiprina sceną. Šis epizodas vėlgi turi ir trūkumą – aktorių dikcija. Ar kalbos aiškumo trūksta dėl noro tiksliai pavaizduoti seną, pavargusį kaimo žmogų, ar ...? Faktas, kad net šildant vietą pirmoje eilėje girdimos tik teksto nuotrupos.
Tokia pačia garsų derme pasižymi ir spektaklis „Kostiumas“, pastatytas Rėjaus Brėdberio apsakymo „Nuostabus grietininių ledų spalvos kostiumas“ motyvais (rež. O. Kesminas). Kol vienas aktorius vaikšto tikslia kryptimi ir nesikeičiančiu žingsnių skaičiumi, kitas žiūri į veidrodėlį – vartosi gulėdamas ant žemės, trečias skaito knygą – du muštelėjimai į kaktą ir vienas į kelius, ketvirtas geria – butelio trenkimo skambesys. Monotoniškas garsas, monotoniška kasdiena po kaitra pulsuojančia (turbūt Ispanijos?) saule. Gyvenimas pagerėtų, jei veikėjai turėtų grietininių ledų spalvos kostiumą... Tada ir prasideda.
Šis spektaklis daug šviesesnis nei „Atėjau ir išeinu“. Jis gyvas, dinamiškas, dažnai iššaukiamas juokas. Čia nerutuliojamos sunkios ir gilios temos – baigiama amžinos draugystės ir, tiesiogine prasme, aklos meilės išraiška. Greita įvykių kaita, smagios situacijos. Tik štai spektaklis turi dar didesnę bėdą nei čia buvo paminėtos apie „Atėjau ir išeinu“ – jis trunka vos ilgiau nei valandą. Žinoma, ši pastaba sakoma su šypsena, bet kitaip ir negalima kalbėti apie „Kostiumą“.
Dekoracijos šįkart vėl kuklios (užuolaida, atstojanti persirengimo kabiną ir užsklandą), bet jų ir nereikia. Aktoriai maksimaliai išnaudoja erdvę. Žiūrovui nereikia ir tuščių blizgučių – spalvingi patys personažai, veikiantys tvirtais gestais, į atmintį įsirėžiantys ryškiais mostais.
Šis spektaklis daug šviesesnis nei „Atėjau ir išeinu“. Jis gyvas, dinamiškas, dažnai iššaukiamas juokas. Čia nerutuliojamos sunkios ir gilios temos – baigiama amžinos draugystės ir, tiesiogine prasme, aklos meilės išraiška. Greita įvykių kaita, smagios situacijos. Tik štai spektaklis turi dar didesnę bėdą nei čia buvo paminėtos apie „Atėjau ir išeinu“ – jis trunka vos ilgiau nei valandą. Žinoma, ši pastaba sakoma su šypsena, bet kitaip ir negalima kalbėti apie „Kostiumą“.
Dekoracijos šįkart vėl kuklios (užuolaida, atstojanti persirengimo kabiną ir užsklandą), bet jų ir nereikia. Aktoriai maksimaliai išnaudoja erdvę. Žiūrovui nereikia ir tuščių blizgučių – spalvingi patys personažai, veikiantys tvirtais gestais, į atmintį įsirėžiantys ryškiais mostais.
„Palėpės“teatras nuolat keičiasi. Po pirmo matyto spektaklio naiviai nustembi: „ak, kaip taikliai parinkti vaidmenys!”. Tačiau kai kitame spektaklyje gudrus ir tvirtas šešėlis („Šešėlis“, rež. O. Kesminas) tampa gyvenimu nusivylusiu mirtinguoju („Kostiumas“. Vaidmenis atliko Justinas Trapnauskas), o arogantiška princesė („Šešėlis“) įsilieja į organišką choro judesį („Sapfo“, rež. O. Kesminas. Vaidmenis atliko Milda Andrikytė), suabejoji: ar „Palėpės“ aktoriai tokie universalūs ir dar humanitarinių, realinių ar dar kokių -elinių profilių nesugadinti, ar tiesiog tai režisieriaus nuopelnas?
„Palėpės“teatro vadovas Olegas Kesminas kelerius metus dirbo Lietuvos nacionaliniame teatre. Gal tai ir lemia tvirtus studentijos žingsnius scenoje – čia viskas apskaičiuota, nėra nemotyvuotų, netikslingų gestų.
„Palėpės“teatro vadovas Olegas Kesminas kelerius metus dirbo Lietuvos nacionaliniame teatre. Gal tai ir lemia tvirtus studentijos žingsnius scenoje – čia viskas apskaičiuota, nėra nemotyvuotų, netikslingų gestų.
Filologės-akmenširdės verdiktas:
„Atėjau ir išeinu“ – 7/10 (dėl kai kurių pertemptų scenų, dikcijos, rimavimo).
„Kostiumas“ – 9/10 (nors „Atėjau ir išeinu“ pasirodė stipresnis, bet „Kostiumas“ išpildo užsibrėžtus tikslus, o dešimto nerašau niekam, šypt).
VGTU teatro studijos „Palėpė“ kolektyvas ir aura – 10/10 (čia žiūrovas visuomet pasitinkamas su šypsena, rūbinėje netupi surūgusi kresna moteriškė – paltuką priglobia patys palėpininkai, čia jauku, šilta ir niekada netrūksta vietų – net jei ir tenka sėdėti ant žemės). Nusižengiu savo taisyklei nerašyti maksimumo ir įvertinu dešimtui.
Nuoširdžiai Jūsų –
Pikta Filologinė Ausis –
Rima Kasperionytė
Žosmė
„Atėjau ir išeinu“ – 7/10 (dėl kai kurių pertemptų scenų, dikcijos, rimavimo).
„Kostiumas“ – 9/10 (nors „Atėjau ir išeinu“ pasirodė stipresnis, bet „Kostiumas“ išpildo užsibrėžtus tikslus, o dešimto nerašau niekam, šypt).
VGTU teatro studijos „Palėpė“ kolektyvas ir aura – 10/10 (čia žiūrovas visuomet pasitinkamas su šypsena, rūbinėje netupi surūgusi kresna moteriškė – paltuką priglobia patys palėpininkai, čia jauku, šilta ir niekada netrūksta vietų – net jei ir tenka sėdėti ant žemės). Nusižengiu savo taisyklei nerašyti maksimumo ir įvertinu dešimtui.
Nuoširdžiai Jūsų –
Pikta Filologinė Ausis –
Rima Kasperionytė
Žosmė
RSS Feed