Eidamas 73-iuosius metus, penktadienį mirė Skirmantas Valiulis – fotografijos, televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas, daugelio įvairių publikacijų kino, fotografijos ir TV klausimais autorius Lietuvos laikraščiuose ir žurnaluose.Skirmantas Valiulis gimė g. 1938 m. spalio 22 d. Gražaičiuose (Šiaulių apskritis). 1957 m. baigė Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą, 1965 m. – Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.
Nuo 1974 m. S. Valiulis buvo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros (nuo 1991 m. – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas), Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, skaitė televizijos, kino, žurnalistikos teorijos bei praktikos kursus.
Nuo 1974 m. S. Valiulis buvo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros (nuo 1991 m. – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas), Vilniaus pedagoginio universiteto, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas, skaitė televizijos, kino, žurnalistikos teorijos bei praktikos kursus.
1989˜–1991 m. ėjo Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininko, 1990–1992 m. – Lietuvos radijo ir televizijos generalinio direktoriaus pareigas.
S. Valiulis – ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, LR kultūros ministerijos Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, Kultūros ir meno tarybos narys.
1986 metais pasirodė pirmoji S. Valiulio knyga, kuri buvo skirta aktoriui Regimantui Adomaičiui. 2002 ir 2006 metais dauge su fotografu ir fotografijos istoriku Stanislovu Žvirgždu parašė knygos „Fotografijos slėpiniai“ dvi dalis. 2006 metais parengė tris Balio Buračo fotografijų knygas.
1997–2001 m. metraščio „Lietuvos fotografija: Vakar ir šiandien“ sudarytojas ir bendraautoris. 2009 metais pasirodė kartu su S. Žvirgždu parengta knyga „Kryžių kalnas ir jo fiksavimo vaizdais istorija“ bei leidinys „Margi fotografijos dešimtmečiai“.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė kritiko esė knyga „Telemano užrašai“, skirta nepriklausomos Lietuvos televizijos formavimuisi.
1994 m. S. Valiuliui suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas. 1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2005 m. apdovanotas LR kultūros ministerijos, 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.
Stanislovas Žvirgždas: „Tokio talento žmonės yra didelė dovana“
Skirmanto Valiulio indėlis į Lietuvos kultūrą yra neišmatuojamas, nes jis, kaip kritikas, aktyviai dirbo net trijose srityse – kine, fotografijoje ir televizijoje. Būtent čia Skirmantas padarė tokį didelį įdirbi, kurį dabar nežinia kas galėtų ir pakeisti. Jo begalinis darbštumas, reiklumas ir principingumas tapo įkvepiančiu pavyzdžiu ir kitiems.
Skirmantas dirbo nuolatos, visada būdavo su bloknotėliu savo mintims ar pastaboms fiksuoti. Jam buvo viskas įdomu, todėl daug kur dalyvaudavo ir aktyviai veikė tiek savo straipsniais, tiek geru žodžiu ar pagrįstomis pastabomis.
Geram kritikui reikalingas ne tik talentas ir domėjimasis, bet ir gebėjimas analizuoti, lyginti faktus. Tai Skirmantas sugebėjo daryti labai išmintingai ir solidžiai.
Kaip kritikas jis buvo labai tolerantiškas ir geranoriškas, net beviltiškiausiu atveju, kai jau rodės, kad aptariamą nuotrauką reikia mesti į šiukšlyną, Skirmantas rasdavo racionalų grūdą, kuris „išgelbėdavo“ darbą. Jis niekada nekirsdavo iš peties, fotografijų ar kino autoriams išsakydavo konstruktyvias pastabas ir visada palikdavo galimybę keisti, taisyti darbą. Tai, be jokių abejonių, gero ir supratingo žmogaus bruožas.
Su Skirmantu susipažinau apie 1970 metus. Beje, 1971 metais jis parašė vieną pirmųjų savo straipsnių, skirtų kino ir fotografijos menui, kuris tuo metu nebuvo net publikuotas ir tik neseniai buvo išspausdintas leidinyje „Margi fotografijos dešimtmečiai“. Skirmantas mane patį net kelis kartus stumtelėjo – vieną kartą fotografuoti peizažus, kitą kartą – rašyti. Taip mes nuo 1992 metų pradėjome aktyviai rašyti drauge. Paskutinis mudviejų straipsnis apie M. K. Čiurlionį kaip fotografą buvo publikuotas vos prieš savaitę savaitraštyje „Nemunas“. O planų turėjome dar ne vieną...
Ne kartą mums teko drauge skaityti paskaitas. Tad ir šioje srityje jis turėjo nepaprastą talentą sudominti klausytojus dėstoma medžiaga, pateikti įvairias paraleles iš istorijos bei nūdienos, pajuokauti, akcentuoti ypatingai svarbius dalykus, pakelti balsą, kai matydavo, kad auditorija ima snausti.
Tokio talento žmonės yra didelė dovana.
Rasa Paukštytė: „Atvirumas – vienas svarbiausių jo būdo bruožų“
Su Skirmantu teko daug bendrauti ir redaguojant „Kino“ žurnalą, ir kitokioje aplinkoje. Mes netenkame labai darbštaus, tiesiog neįtikėtino darbštumo kino kritiko, kurio akiratis ir interesai buvo labai platūs.
Taip pat Skirmantas buvo labai geranoriškas žmogus, jo visada būdavo galima prašyti – niekada neatsisakydavo pareikšti savo nuomonės apie vieną ar kitą lietuvišką filmą, reiškinį, festivalį. Jis labai domėjosi pačiais įvairiausiais dalykais, ypač kino šiandiena, siekė pažinti visas medijų naujoves.
Ko gero, atvirumas buvo vienas svarbiausių jo būdo bruožų: jis visada sugebėdavo susieti tai, kas vyksta dabar, su kino, televizijos, fotografijos istorija.
Jo buvo pilna visur, nepraleidavo nė vienos premjeros, nė vienos kino šventės. Įsivaizduoti bet kokią festivalinę peržiūrą (nesvarbu, iš ryto, per pietus ar vakare) be Skirmanto Valiulio buvo neįmanoma. Jo smalsumas buvo beribis, ir tuo tikrai ne kiekvienas gali pasigirti.
Visada skaitydavau ir jo tekstus apie televiziją, nes jis, rašydamas apie ją, nuolat atkreipdavo dėmesį ir į kiną, susiedavo kino pasaulio įvykius su tuo, kas vyksta televizijoje. Skirmantas labai mėgo kultūrines sąsajas, į kiekvieną reiškinį stengdavosi žvelgti kuo plačiau.
***
Kino, fotografijos ir televizijos kritiko Skirmanto Valiulio mirtis yra skaudi netektis Lietuvos kultūrai, penktadienį sakė užuojautas pareiškę valstybės vadovai.
„Tai skaudi netektis Lietuvos kultūrai. Talentingas kūrėjas įžvalgiomis mintimis ir originaliomis idėjomis siekė atkreipti dėmesį į pasaulinio ir lietuviškojo kino vertę, savo kritika kvietė kalbėti drąsiau, stengėsi į dialogą įtraukti ir jaunąją Lietuvos kartą, kad ji pastebėtų ir priartėtų prie svarbiausių meno vertybių", - pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Premjeras Andrius Kubilius sakė, kad Lietuva neteko ryškios asmenybės, aktyvaus visuomenininko, talentingo pedagogo.
„Tikiu, kad jo originalios įžvalgos, kritinės pastabos, svajonės ir mintys dar ilgai tarnaus aukščiausio profesionalumo, pilietiškumo, meilės kūrybai prasmingu etalonu. Nuoširdi pagarba ir dėkingumas telydi Skirmanto Valiulio atminimą. Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems, kolegoms, bendraminčiams", - skelbiama oficialioje premjero užuojautoje.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, jog šalis neteko itin šviesios ir kūrybingos asmenybės, tačiau lieka S.Valiulio knygos ir straipsniai, „tikrosios vertybės, skleistos ir skiepytos studentams, žiūrovams, visai Lietuvos bendruomenei“.
„Ši kūryba, kaip ir pedagoginė veikla, formavo ir ugdė Lietuvos žurnalistų ir žiūrovų auditoriją, mokė ją atskirti ir įžvelgti, kas iš tikrųjų meniška, vertinga ir prasminga", - savo užuojautoje rašo parlamento pirmininkė.
***
Skaitytojams siūlome prieš kelerius metus Bernardinai.lt publikuotą pokalbį su Skirmantu Valiuliu „Mūsų kinui trūksta naujų idėjų“
***
S. Valiulis Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje bus pašarvotas 2011 m. sausio 29 d. (šeštadienį) 12 val.
Šv. Mišios Šv. Jonų bažnyčioje bus laikomos sausio 30 d. (sekmadienį) 11 val.
Laidotuvės vyks sausio 30 d. (sekmadienį) Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje. Karstas išnešamas 14 val.
S. Valiulis – ilgametis Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto, LR kultūros ministerijos Kino ir fotografijos ekspertų komisijų, Kultūros ir meno tarybos narys.
1986 metais pasirodė pirmoji S. Valiulio knyga, kuri buvo skirta aktoriui Regimantui Adomaičiui. 2002 ir 2006 metais dauge su fotografu ir fotografijos istoriku Stanislovu Žvirgždu parašė knygos „Fotografijos slėpiniai“ dvi dalis. 2006 metais parengė tris Balio Buračo fotografijų knygas.
1997–2001 m. metraščio „Lietuvos fotografija: Vakar ir šiandien“ sudarytojas ir bendraautoris. 2009 metais pasirodė kartu su S. Žvirgždu parengta knyga „Kryžių kalnas ir jo fiksavimo vaizdais istorija“ bei leidinys „Margi fotografijos dešimtmečiai“.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodė kritiko esė knyga „Telemano užrašai“, skirta nepriklausomos Lietuvos televizijos formavimuisi.
1994 m. S. Valiuliui suteiktas Tarptautinės fotografijos meno federacijos (FIAF) garbės vardas. 1999 m. – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2005 m. apdovanotas LR kultūros ministerijos, 2008 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija.
Stanislovas Žvirgždas: „Tokio talento žmonės yra didelė dovana“
Skirmanto Valiulio indėlis į Lietuvos kultūrą yra neišmatuojamas, nes jis, kaip kritikas, aktyviai dirbo net trijose srityse – kine, fotografijoje ir televizijoje. Būtent čia Skirmantas padarė tokį didelį įdirbi, kurį dabar nežinia kas galėtų ir pakeisti. Jo begalinis darbštumas, reiklumas ir principingumas tapo įkvepiančiu pavyzdžiu ir kitiems.
Skirmantas dirbo nuolatos, visada būdavo su bloknotėliu savo mintims ar pastaboms fiksuoti. Jam buvo viskas įdomu, todėl daug kur dalyvaudavo ir aktyviai veikė tiek savo straipsniais, tiek geru žodžiu ar pagrįstomis pastabomis.
Geram kritikui reikalingas ne tik talentas ir domėjimasis, bet ir gebėjimas analizuoti, lyginti faktus. Tai Skirmantas sugebėjo daryti labai išmintingai ir solidžiai.
Kaip kritikas jis buvo labai tolerantiškas ir geranoriškas, net beviltiškiausiu atveju, kai jau rodės, kad aptariamą nuotrauką reikia mesti į šiukšlyną, Skirmantas rasdavo racionalų grūdą, kuris „išgelbėdavo“ darbą. Jis niekada nekirsdavo iš peties, fotografijų ar kino autoriams išsakydavo konstruktyvias pastabas ir visada palikdavo galimybę keisti, taisyti darbą. Tai, be jokių abejonių, gero ir supratingo žmogaus bruožas.
Su Skirmantu susipažinau apie 1970 metus. Beje, 1971 metais jis parašė vieną pirmųjų savo straipsnių, skirtų kino ir fotografijos menui, kuris tuo metu nebuvo net publikuotas ir tik neseniai buvo išspausdintas leidinyje „Margi fotografijos dešimtmečiai“. Skirmantas mane patį net kelis kartus stumtelėjo – vieną kartą fotografuoti peizažus, kitą kartą – rašyti. Taip mes nuo 1992 metų pradėjome aktyviai rašyti drauge. Paskutinis mudviejų straipsnis apie M. K. Čiurlionį kaip fotografą buvo publikuotas vos prieš savaitę savaitraštyje „Nemunas“. O planų turėjome dar ne vieną...
Ne kartą mums teko drauge skaityti paskaitas. Tad ir šioje srityje jis turėjo nepaprastą talentą sudominti klausytojus dėstoma medžiaga, pateikti įvairias paraleles iš istorijos bei nūdienos, pajuokauti, akcentuoti ypatingai svarbius dalykus, pakelti balsą, kai matydavo, kad auditorija ima snausti.
Tokio talento žmonės yra didelė dovana.
Rasa Paukštytė: „Atvirumas – vienas svarbiausių jo būdo bruožų“
Su Skirmantu teko daug bendrauti ir redaguojant „Kino“ žurnalą, ir kitokioje aplinkoje. Mes netenkame labai darbštaus, tiesiog neįtikėtino darbštumo kino kritiko, kurio akiratis ir interesai buvo labai platūs.
Taip pat Skirmantas buvo labai geranoriškas žmogus, jo visada būdavo galima prašyti – niekada neatsisakydavo pareikšti savo nuomonės apie vieną ar kitą lietuvišką filmą, reiškinį, festivalį. Jis labai domėjosi pačiais įvairiausiais dalykais, ypač kino šiandiena, siekė pažinti visas medijų naujoves.
Ko gero, atvirumas buvo vienas svarbiausių jo būdo bruožų: jis visada sugebėdavo susieti tai, kas vyksta dabar, su kino, televizijos, fotografijos istorija.
Jo buvo pilna visur, nepraleidavo nė vienos premjeros, nė vienos kino šventės. Įsivaizduoti bet kokią festivalinę peržiūrą (nesvarbu, iš ryto, per pietus ar vakare) be Skirmanto Valiulio buvo neįmanoma. Jo smalsumas buvo beribis, ir tuo tikrai ne kiekvienas gali pasigirti.
Visada skaitydavau ir jo tekstus apie televiziją, nes jis, rašydamas apie ją, nuolat atkreipdavo dėmesį ir į kiną, susiedavo kino pasaulio įvykius su tuo, kas vyksta televizijoje. Skirmantas labai mėgo kultūrines sąsajas, į kiekvieną reiškinį stengdavosi žvelgti kuo plačiau.
***
Kino, fotografijos ir televizijos kritiko Skirmanto Valiulio mirtis yra skaudi netektis Lietuvos kultūrai, penktadienį sakė užuojautas pareiškę valstybės vadovai.
„Tai skaudi netektis Lietuvos kultūrai. Talentingas kūrėjas įžvalgiomis mintimis ir originaliomis idėjomis siekė atkreipti dėmesį į pasaulinio ir lietuviškojo kino vertę, savo kritika kvietė kalbėti drąsiau, stengėsi į dialogą įtraukti ir jaunąją Lietuvos kartą, kad ji pastebėtų ir priartėtų prie svarbiausių meno vertybių", - pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Premjeras Andrius Kubilius sakė, kad Lietuva neteko ryškios asmenybės, aktyvaus visuomenininko, talentingo pedagogo.
„Tikiu, kad jo originalios įžvalgos, kritinės pastabos, svajonės ir mintys dar ilgai tarnaus aukščiausio profesionalumo, pilietiškumo, meilės kūrybai prasmingu etalonu. Nuoširdi pagarba ir dėkingumas telydi Skirmanto Valiulio atminimą. Reiškiu gilią užuojautą velionio artimiesiems, kolegoms, bendraminčiams", - skelbiama oficialioje premjero užuojautoje.
Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako, jog šalis neteko itin šviesios ir kūrybingos asmenybės, tačiau lieka S.Valiulio knygos ir straipsniai, „tikrosios vertybės, skleistos ir skiepytos studentams, žiūrovams, visai Lietuvos bendruomenei“.
„Ši kūryba, kaip ir pedagoginė veikla, formavo ir ugdė Lietuvos žurnalistų ir žiūrovų auditoriją, mokė ją atskirti ir įžvelgti, kas iš tikrųjų meniška, vertinga ir prasminga", - savo užuojautoje rašo parlamento pirmininkė.
***
Skaitytojams siūlome prieš kelerius metus Bernardinai.lt publikuotą pokalbį su Skirmantu Valiuliu „Mūsų kinui trūksta naujų idėjų“
***
S. Valiulis Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje bus pašarvotas 2011 m. sausio 29 d. (šeštadienį) 12 val.
Šv. Mišios Šv. Jonų bažnyčioje bus laikomos sausio 30 d. (sekmadienį) 11 val.
Laidotuvės vyks sausio 30 d. (sekmadienį) Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje. Karstas išnešamas 14 val.
RSS Feed