- Senas, bet vertingas straipsnis... Lietuvos fotomenininkų sąjungos 40-mečio ir artėjančių pirmininko rinkimų proga AGNĖ NARUŠYTĖ ir vienas iš kandidatų VYTAUTAS MICHELKEVIČIUS diskutuoja apie Lietuvos fotografiją, jos santykį su menu, lokalumą ir globalumą bei LFS ateities perspektyvas.
Vytautas Michelkevičius. Esi daug keliavusi po fotografijos organizacijas užsienyje, dėstai Didžiojoje Britanijoje. Kaip tau atrodo Lietuvos fotomenininkų sąjunga (LFS) tarptautiniame kontekste? Ar tai muziejus, galerija, ar centras? Kaip manai, koks yra ir turėtų būti narių vaidmuo jos veikloje?
Agnė Narušytė. Manau, kad visi trys – ir muziejus, ir galerija, ir centras. LFS veikia kaip muziejus, nes saugo nemažą fotografijų kolekciją. Tai, mano galva, didelės vertės archyvas, kurio reikšmė laikui bėgant tik auga. Rengdama parodą „Lietuvos fotografijos dešimtmečiai“ tą archyvą peržiūrėjau ir supratau, kad jį dar galima ilgai kasinėti, kad galų gale čia sudėta svarbi Lietuvos fotografijos istorijos dalis – gana išsamiai bei nuosekliai. Todėl vienas iš šio archyvo panaudojimo būdų, netgi būtinybė – supažindinti žmones su šia istorija. Tai LFS iš dalies atlieka – parodomis ir publikacijomis, bet nepakankamai. Kita bėda, kad archyvas saugomas ne itin muziejinėmis sąlygomis: nėra tinkamos apsaugos ir sistemos. O kaip tu, tapęs Sąjungos pirmininku, vykdytum šią muziejinę LFS funkciją? O gal jos iš viso atsisakytum, pavyzdžiui, perduodamas archyvą muziejui, labiau žinančiam, ką su juo daryti ir kaip saugoti?
V. M. Dėmesys istorijai ir archyvui yra vienas tiek mano asmeninių, tiek komandos prioritetų. Pirmasis žingsnis, domintis fotografijos istorija, buvo žengtas 2007-aisiais, kai kartu rengėme „Lietuvos fotografijos žemėlapių“ parodas ir knygą. Be to, pats rašau disertaciją apie Lietuvos fotografiją nuo 1969 metų. Nepažindami praeities, nesuprasime iki galo dabarties, todėl LFS archyvai yra didelis, kaip pati sakai, dar mažai tyrinėtas, turtas. Manau, jis turėtų likti LFS nuosavybe, bet privalo būti labiau viešinamas ir tyrinėjamas. Pavyzdžiui, gali būti formuojamos keliaujančios parodos – tiek atskirai, tiek kartu su muziejais. Ne vienas mano lankytas fotografijos centras Europoje turi darbuotoją, kuris rūpinasi būtent archyvavimu ir konservavimu.
A. N. Toliau – galerija. Paprastai užsienyje dažniau lankausi didelių muziejų surengtose didelėse parodose, o ne mažose galerijose, tad lyginti irgi sunkoka. Tuose dideliuose muziejuose būna labai gerai parengtų, iš tikrųjų išsiskiriančių, o ne tik formaliai užpildančių erdvę parodų. Jos įkvepia. Ir verčia pajusti, kad Lietuvoje tokios parodų erdvės, kur būtų galima taip eksponuoti fotografiją – tyrinėjant, keliant problemas, atrandant naujas jungtis – nėra arba dar nėra (galbūt jai atsiras vietos būsimoje Nacionalinėje dailės galerijoje). Tuo tarpu mažos galerijos funkcijas LFS, regis, atlieka neblogai – parodų yra daug ir įvairių, turi galimybę prisistatyti organizacijos nariai, o užsienio organizacijos mus supažindina su tuo, kas vyksta pasaulyje. Bet kartu atrodo, kad galerija galėtų padaryti daugiau – gal būti reiklesnė, nes kartais rodomos fotografijos, nevertos meno galerijos sienų, gal imtis daugiau ir konceptualesnių iniciatyvų. Pavyzdžiui, yra buvę jaunimo veiklą skatinančių parodų, virtusių jaunosios kartos talentų atradimais, bet ką nors būtų galima pasakyti ir apie kitus reiškinius fotografijoje, ne tik apie tai, kas nauja atsiranda.
V. M. Taip, LFS galerijos išties rodo nemaža labai skirtingų parodų: nuo jaunų konceptualistų ar idealaus vaizdo mėgėjų iki istorinių parodų. Man pačiam svarbiausia kokybė, aktualumas (šiandieninių problemų nagrinėjimas), atvira galimybė Sąjungos nariams siūlyti parodas ir aiškūs atrenkamų parodų kriterijai. Geriausia, kad būtų grupė, sudaryta iš fotografų ir menotyrininkų, kurie atrinktų parodas. Ją ir ketiname suburti. Žinoma, svarbu ir tai, kad erdvės atitiktų galerijos standartus, nes dabartinės – tiek Vilniuje, tiek Kaune ir Klaipėdoje – reikalauja skubaus remonto, dėl to galerijos praranda nemažai potencialių kokybiškų parodų – pastaruoju metu vis dažniau Sąjungos nariai rengia parodas kitose galerijose. Mes su komanda siekiame, kad tai būtų visuomeniniais principais dirbanti galerija (žinoma, galimybė parduoti darbus menininkams tikrai bus), kuri būtų stipri ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
A. N. Na, o centras... Centrus, tinklus ir kitokias organizacijas labiau pažįstu iš projektų, su kuriais vienaip ar kitaip yra tekę susidurti. Galimybės menininkams kurti, konferencijos, publikacijos, ryšių kūrimas – tokia jų veikla. Yra tekę dirbti su IPRN, Tarptautiniu fotografijos tyrimų tinklu, kurio centras – kambarėlis Sanderlendo universitete ir kokie penki žmonės. Bet jie sukūrė pasaulinį tinklą ir įgyvendino didingus projektus, gavę Europos Sąjungos fondo paramą. Taigi nei fizinis organizacijos dydis, nei vieta nėra tiek svarbūs – Sanderlendas yra tikras Didžiosios Britanijos užkampis. Kur kas svarbiau vaizduotės ir tikėjimo savo jėgomis dydis, taip pat – idėjos. Labai norėčiau, kad LFS atliktų tokio centro funkcijas – nors čia kreipiasi užsienio kuratoriai ir tyrinėtojai, iš čia iškeliauja parodos į užsienį, bet atrodo, kad LFS centrui trūksta iniciatyvos sugalvoti ir įgyvendinti savo neparodinius projektus. O man atrodo, kad su visa savo istorija, archyvu, biblioteka ir patirtimi LFS tą galėtų daryti.
V. M. Man IPRN irgi yra fotografijos centro idealas (esu dalyvavęs jų konferencijoje ir parodose), kurio stiprybė yra gebėjimas sujungti panašias mažas organizacijas Europoje ir sukurti milžiniškus projektus. Tad manome, kad su nauja energija ir ryžtu tikrai galima įsijungti į tokius tarptautinius projektus.
Be to, ir Lietuvoje yra ką nuveikti. Man akivaizdus fotografijos (teorijos ir praktikos) integracijos į universitetų ir akademijų mokymo programas stygius. Tarkime, universitetuose būtų galima dėstyti fotografijos istoriją ar ją įtraukti į vizualumo ar medijų studijas. Taip gal būtų išspręsta lietuviškos fotografijos tyrimų stokos problema, nes Lietuvoje apginta vos pora disertacijų ir keliolika diplominių darbų. Ką tu manai apie galimybę (bei poreikį) integruoti fotografiją į VDA, VU, VDU ir kitų mokyklų programas?
A. N. Tai, be abejo, svarbu – juk fotografija yra tokia įvairi ir įvairiai pritaikoma. Ji dažnai būna terpė, kurioje vizualizuojamos visokiausios mūsų idėjos, tikslai, patirtys, tapatybės ir kita. Todėl jos dėstymas suteiktų papildomos medžiagos ne vienos srities tyrinėjimams, atvertų naujas galimybes, praplėstų mąstymą, mažų mažiausiai pasiūlytų į įvairias problemas pažvelgti iš vizualiosios kultūros perspektyvos. Bet vargu ar tuo turi užsiimti LFS? Nebent rengdama atitinkamus seminarus ir konferencijas – plėsdama visuomenės žinias apie fotografiją, lavindama jos sugebėjimą skaityti vaizdą ir regėti jo panaudojimo galimybes.
V. M. Žinoma, kad LFS tiesiogiai nedėstytų universitetuose, bet galėtų rūpintis žinių sklaida ne tik tarp studentų, bet ir tarp dėstytojų. Taip pat turėtų rengti metodinę medžiagą, plačiau publikuoti fotografijas ir pristatyti lietuvišką fotografijos paveldą universitetuose ir tarptautiniame kontekste. Be to, per rengiamus fotografijos kursus plačiajai visuomenei ji užsiimtų vizualaus ir fotografinio raštingumo visuomenėje ugdymu, nes mūsų parodos tik tuomet sulauks žiūrovų antplūdžio, kai jie mokės „skaityti“ fotografiją.
Svarbus ir Sąjungos narių statusas: sovietmečiu LFS buvo profesinė sąjunga, nors ji vykdė ir meno bei kultūros centro funkcijas. Po nepriklausomybės buvo daug svarstoma, koks LFS vaidmuo turėtų būti dabar, tačiau kai 2005-aisiais buvo priimtas įstatymas, kad jos nariai gali būti tik meno kūrėjai, rodos, ir neliko abejonių, kad tai meno kūrėjų, o ne tik profesinė sąjunga (pvz., Lietuvos žurnalistų sąjunga yra profesinė sąjunga).
A. N. Labai gerai, kad LFS tapo meno kūrėjų organizacija, nes kokia gi dar organizacija gali ginti būtent fotomenininkų interesus, be to, kalbėdami apie centrą, muziejų ar galeriją mes kaip tik ir turime omeny menines fotografijos funkcijas, t. y. tai, ką fotografija gali duoti mūsų kultūrai – daugiau nei vizualinę informaciją apie įvykį (spaudos fotografijos funkcija) ar atmintį (na, pavyzdžiui, kai policijai reikia prisiminti, kaip atrodė nusikaltimo scena). Tą „daugiau“ sunku apibūdinti, bet gal ir nereikia, gal pakaks pasakyti, kad meninė fotografija gali padėti įprasminti gyvenimą, skirtingai nei kitas funkcijas atliekanti fotografija. Dabar, kai tyrinėtojų ir parodų kuratorių žvilgsniai vis dažniau krypsta į „taikomąsias“ fotografijos sritis, vis dėlto nereikėtų lygiavertiškumo jūroje ištirpdyti šio vienintelio fotomeno ramsčio – organizacijos. Būtų klaida Sąjungai netekti aiškumo – turi būti akivaizdu, kad egzistuoja tam tikri kriterijai ir kad fotomeną reikia puoselėti, rengiant parodas, projektus, seminarus, albumus ir t. t. Nes meninė fotografija, ypač Lietuvoje, kur nėra meno rinkos, daugiau jokio prieglobsčio ir neturi. O praradus, būtų sunku atkurti.
V. M. Dar reikėtų pridurti, kad fotomeno funkcija yra ir kurti kokybišką vaizdą (neskirtą vien parduoti produktą ar užfiksuoti įvykį), ir reprezentuoti fotografo idėją bei asmenybę. Pritariu, kad, kol Lietuvoje nėra meno rinkos, LFS yra vienintelis prieglobstis meninei fotografijai, kuri ir turėtų tokia išlikti. Vis dėlto LFS galėtų pradėti tą meno rinką kurti, nes nesant pasiūlos, nebus ir paklausos. Tačiau meno rinka turi ir pavojų, nes visuomeninėje galerijoje menininkas turi laisvę kurti ir rodyti, ką jis nori, tuo tarpu Vakarų meno rinkai reikia tik paklausių fotografų. Žinoma, Vakaruose yra puikių komercinių fotografijos galerijų, tačiau jos įmanomos tik stiprios rinkos sąlygomis, tuo tarpu pradinėje stadijoje Lietuvoje būtų įmanoma rodyti ir parduoti tik labai paviršutinišką fotografiją.
Studijuojant užsienyje ir keliaujant po jų fotografijos centrus, susidarė įspūdis, kad kitiems galime būti įdomūs tik tuomet, jei patys ar su užsienio pagalba išleisime fotografijos istoriją ar fotografiją tyrinėjančias knygas. Galime leisti begales fotografijos albumų, bet jei nebus rimtų tyrimų ir teorinių knygų apie Lietuvos fotografiją, nesulauksime užsienio kuratorių, kolekcininkų ir tyrėjų dėmesio. O gal apskritai Lietuvos fotografija nėra tiek įdomi užsieniui, kiek mes norėtume?
A. N. Man atrodo, kad mūsų fotografija pati savaime yra tokia pat įdomi, kaip, pavyzdžiui, Anglijos ar Prancūzijos fotografija. Bet būnant periferijoje, labai sunku patraukti žvilgsnį. Todėl visi, kas gali, veržiasi save „išvežti“, bet išvežę patenka į konkurencijos chaosą, kuriame pasimurkdę supranta, kad net būnant centre iškišti galvą virš bendro šurmulio gali tik vienetai. Be to, pastebėjau, kad kalbėdami apie fotografiją, pavyzdžiui, anglai kalba tik apie anglus, o škotai – tik apie škotus, paskui visi dar šiek tiek pasišneka apie amerikiečius ir prancūzus. Mums reikia sudominti „užsienį“, tačiau tai neįvyksta ir neįvyks, bent jau taip radikaliai, kaip norėtume, nes anglai ir toliau kalbės apie anglus, bet jei „užsieniu“ laikysime Latviją, Bulgariją ir Škotiją, turėsime daugiau šansų užmegzti ryšius ir keistis fotografija, nes jiems reikia lygiai to paties. Galbūt reikėtų pozityviau įvertinti rezultatus ir pažiūrėti, kokios naudos galima išpešti dirbant šia kryptimi?
O dėl knygų apie Lietuvos fotografiją, aš keliu abi rankas „už“ – reikia parašyti istoriją arba istorijas ir fotografiją pristatyti platesniame kultūros kontekste. Nes pastebėjau, kad tik tada, kai pasiskaitai apie kokią nors fotografiją, ji pasidaro įdomi, išskyrus tuos atvejus, kai meilė būna iš pirmo žvilgsnio. Anglai šitą paslaptį gerai žino ir apie viską pasakoja, pasakoja, pasakoja. Ir vis tiek apie jų fotografiją labai menkai težinome – menkai lyginant su tuo, kas ten yra ir ko apie tai pripasakota.
V. M. 2009-ieji yra svarbūs metai LFS, nes ji švenčia 40 metų jubiliejų, bet kartu atsiduria kryžkelėje: pirmąkart Sąjungos pirmininko rinkimuose balandžio 28 dieną dalyvaus net keturi kandidatai, kurie atstovauja visiškai skirtingoms fotografijos kryptims – nuo meninės iki spaudos fotografijos. Tiek metų Sąjunga rūpinosi menine fotografija, jos nariai gavo meno kūrėjo statusą, o dabar iškyla pavojus viską prarasti.
A. N. Man ir neramu, kad nuo pirmininko išrinkimo tiek daug priklauso – visa LFS strategija, jos veidas, kryptis, ateitis, funkcija ir taip toliau. Turint omenyje, kad yra tik viena fotomenininkams atstovaujanti organizacija, būtų labai gaila, jei ir čia fotomenas ištirptų spaudos fotografijoje, kurios yra labai daug.
V. M. Nors fotografija ir yra daugiafunkcinė, tačiau labai svarbus jos santykis su šiuolaikiniu menu ir daile. 1969 m. LFS buvo sukurta kaip organizacija, kuri integruotų fotografiją į meną ir sustiprintų jos, kaip meno kalbos, pozicijas. Kaip manai, ar ši integracija pavyko? Kokie gali būti integracijos pavojai? Ir kas ją stabdo ar spartina?
A. N. Man atrodo, kad integracija dar per maža. Buvo kelios iniciatyvos, viena jų – labiausiai matoma – įtraukti menininkus, fotografiją naudojančius kaip raiškos priemonę, į LFS metraščius, ir tai puiku. Tačiau panašu, kad šiuolaikiniai menininkai gyvena sau, o tradiciniai fotomenininkai – sau. Suartėjimas vyksta kitoje institucijoje – Vilniaus dailės akademijoje: ten rengiami fotografai jau mąsto kaip šiuolaikiniai menininkai, ir skirties natūraliai nebelieka. Tad jie dalyvauja šiuolaikinio meno parodose ir sulaukia jam skirtų publikacijų. Tai puiku, tačiau LFS būsimieji vadovai iš tikrųjų galėtų pamąstyti, kaip įtraukti tokius fotografus į savo planus, veiklą, strategiją. Nes laikai jau kiti, idėjos ir sampratos kinta, tad vien tradicijomis fotografija, kaip ir LFS, nebėra aktuali – vien kaip praeities puslapis. Aš suprantu baimę veržtis į priekį, juk mes visi saugiau jaučiamės su senais batais, bet jei nori būti kam nors įdomus (o menininkai paprastai to nori), turi rizikuoti apsiauti naujus batus.
Agnė Narušytė. Manau, kad visi trys – ir muziejus, ir galerija, ir centras. LFS veikia kaip muziejus, nes saugo nemažą fotografijų kolekciją. Tai, mano galva, didelės vertės archyvas, kurio reikšmė laikui bėgant tik auga. Rengdama parodą „Lietuvos fotografijos dešimtmečiai“ tą archyvą peržiūrėjau ir supratau, kad jį dar galima ilgai kasinėti, kad galų gale čia sudėta svarbi Lietuvos fotografijos istorijos dalis – gana išsamiai bei nuosekliai. Todėl vienas iš šio archyvo panaudojimo būdų, netgi būtinybė – supažindinti žmones su šia istorija. Tai LFS iš dalies atlieka – parodomis ir publikacijomis, bet nepakankamai. Kita bėda, kad archyvas saugomas ne itin muziejinėmis sąlygomis: nėra tinkamos apsaugos ir sistemos. O kaip tu, tapęs Sąjungos pirmininku, vykdytum šią muziejinę LFS funkciją? O gal jos iš viso atsisakytum, pavyzdžiui, perduodamas archyvą muziejui, labiau žinančiam, ką su juo daryti ir kaip saugoti?
V. M. Dėmesys istorijai ir archyvui yra vienas tiek mano asmeninių, tiek komandos prioritetų. Pirmasis žingsnis, domintis fotografijos istorija, buvo žengtas 2007-aisiais, kai kartu rengėme „Lietuvos fotografijos žemėlapių“ parodas ir knygą. Be to, pats rašau disertaciją apie Lietuvos fotografiją nuo 1969 metų. Nepažindami praeities, nesuprasime iki galo dabarties, todėl LFS archyvai yra didelis, kaip pati sakai, dar mažai tyrinėtas, turtas. Manau, jis turėtų likti LFS nuosavybe, bet privalo būti labiau viešinamas ir tyrinėjamas. Pavyzdžiui, gali būti formuojamos keliaujančios parodos – tiek atskirai, tiek kartu su muziejais. Ne vienas mano lankytas fotografijos centras Europoje turi darbuotoją, kuris rūpinasi būtent archyvavimu ir konservavimu.
A. N. Toliau – galerija. Paprastai užsienyje dažniau lankausi didelių muziejų surengtose didelėse parodose, o ne mažose galerijose, tad lyginti irgi sunkoka. Tuose dideliuose muziejuose būna labai gerai parengtų, iš tikrųjų išsiskiriančių, o ne tik formaliai užpildančių erdvę parodų. Jos įkvepia. Ir verčia pajusti, kad Lietuvoje tokios parodų erdvės, kur būtų galima taip eksponuoti fotografiją – tyrinėjant, keliant problemas, atrandant naujas jungtis – nėra arba dar nėra (galbūt jai atsiras vietos būsimoje Nacionalinėje dailės galerijoje). Tuo tarpu mažos galerijos funkcijas LFS, regis, atlieka neblogai – parodų yra daug ir įvairių, turi galimybę prisistatyti organizacijos nariai, o užsienio organizacijos mus supažindina su tuo, kas vyksta pasaulyje. Bet kartu atrodo, kad galerija galėtų padaryti daugiau – gal būti reiklesnė, nes kartais rodomos fotografijos, nevertos meno galerijos sienų, gal imtis daugiau ir konceptualesnių iniciatyvų. Pavyzdžiui, yra buvę jaunimo veiklą skatinančių parodų, virtusių jaunosios kartos talentų atradimais, bet ką nors būtų galima pasakyti ir apie kitus reiškinius fotografijoje, ne tik apie tai, kas nauja atsiranda.
V. M. Taip, LFS galerijos išties rodo nemaža labai skirtingų parodų: nuo jaunų konceptualistų ar idealaus vaizdo mėgėjų iki istorinių parodų. Man pačiam svarbiausia kokybė, aktualumas (šiandieninių problemų nagrinėjimas), atvira galimybė Sąjungos nariams siūlyti parodas ir aiškūs atrenkamų parodų kriterijai. Geriausia, kad būtų grupė, sudaryta iš fotografų ir menotyrininkų, kurie atrinktų parodas. Ją ir ketiname suburti. Žinoma, svarbu ir tai, kad erdvės atitiktų galerijos standartus, nes dabartinės – tiek Vilniuje, tiek Kaune ir Klaipėdoje – reikalauja skubaus remonto, dėl to galerijos praranda nemažai potencialių kokybiškų parodų – pastaruoju metu vis dažniau Sąjungos nariai rengia parodas kitose galerijose. Mes su komanda siekiame, kad tai būtų visuomeniniais principais dirbanti galerija (žinoma, galimybė parduoti darbus menininkams tikrai bus), kuri būtų stipri ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.
A. N. Na, o centras... Centrus, tinklus ir kitokias organizacijas labiau pažįstu iš projektų, su kuriais vienaip ar kitaip yra tekę susidurti. Galimybės menininkams kurti, konferencijos, publikacijos, ryšių kūrimas – tokia jų veikla. Yra tekę dirbti su IPRN, Tarptautiniu fotografijos tyrimų tinklu, kurio centras – kambarėlis Sanderlendo universitete ir kokie penki žmonės. Bet jie sukūrė pasaulinį tinklą ir įgyvendino didingus projektus, gavę Europos Sąjungos fondo paramą. Taigi nei fizinis organizacijos dydis, nei vieta nėra tiek svarbūs – Sanderlendas yra tikras Didžiosios Britanijos užkampis. Kur kas svarbiau vaizduotės ir tikėjimo savo jėgomis dydis, taip pat – idėjos. Labai norėčiau, kad LFS atliktų tokio centro funkcijas – nors čia kreipiasi užsienio kuratoriai ir tyrinėtojai, iš čia iškeliauja parodos į užsienį, bet atrodo, kad LFS centrui trūksta iniciatyvos sugalvoti ir įgyvendinti savo neparodinius projektus. O man atrodo, kad su visa savo istorija, archyvu, biblioteka ir patirtimi LFS tą galėtų daryti.
V. M. Man IPRN irgi yra fotografijos centro idealas (esu dalyvavęs jų konferencijoje ir parodose), kurio stiprybė yra gebėjimas sujungti panašias mažas organizacijas Europoje ir sukurti milžiniškus projektus. Tad manome, kad su nauja energija ir ryžtu tikrai galima įsijungti į tokius tarptautinius projektus.
Be to, ir Lietuvoje yra ką nuveikti. Man akivaizdus fotografijos (teorijos ir praktikos) integracijos į universitetų ir akademijų mokymo programas stygius. Tarkime, universitetuose būtų galima dėstyti fotografijos istoriją ar ją įtraukti į vizualumo ar medijų studijas. Taip gal būtų išspręsta lietuviškos fotografijos tyrimų stokos problema, nes Lietuvoje apginta vos pora disertacijų ir keliolika diplominių darbų. Ką tu manai apie galimybę (bei poreikį) integruoti fotografiją į VDA, VU, VDU ir kitų mokyklų programas?
A. N. Tai, be abejo, svarbu – juk fotografija yra tokia įvairi ir įvairiai pritaikoma. Ji dažnai būna terpė, kurioje vizualizuojamos visokiausios mūsų idėjos, tikslai, patirtys, tapatybės ir kita. Todėl jos dėstymas suteiktų papildomos medžiagos ne vienos srities tyrinėjimams, atvertų naujas galimybes, praplėstų mąstymą, mažų mažiausiai pasiūlytų į įvairias problemas pažvelgti iš vizualiosios kultūros perspektyvos. Bet vargu ar tuo turi užsiimti LFS? Nebent rengdama atitinkamus seminarus ir konferencijas – plėsdama visuomenės žinias apie fotografiją, lavindama jos sugebėjimą skaityti vaizdą ir regėti jo panaudojimo galimybes.
V. M. Žinoma, kad LFS tiesiogiai nedėstytų universitetuose, bet galėtų rūpintis žinių sklaida ne tik tarp studentų, bet ir tarp dėstytojų. Taip pat turėtų rengti metodinę medžiagą, plačiau publikuoti fotografijas ir pristatyti lietuvišką fotografijos paveldą universitetuose ir tarptautiniame kontekste. Be to, per rengiamus fotografijos kursus plačiajai visuomenei ji užsiimtų vizualaus ir fotografinio raštingumo visuomenėje ugdymu, nes mūsų parodos tik tuomet sulauks žiūrovų antplūdžio, kai jie mokės „skaityti“ fotografiją.
Svarbus ir Sąjungos narių statusas: sovietmečiu LFS buvo profesinė sąjunga, nors ji vykdė ir meno bei kultūros centro funkcijas. Po nepriklausomybės buvo daug svarstoma, koks LFS vaidmuo turėtų būti dabar, tačiau kai 2005-aisiais buvo priimtas įstatymas, kad jos nariai gali būti tik meno kūrėjai, rodos, ir neliko abejonių, kad tai meno kūrėjų, o ne tik profesinė sąjunga (pvz., Lietuvos žurnalistų sąjunga yra profesinė sąjunga).
A. N. Labai gerai, kad LFS tapo meno kūrėjų organizacija, nes kokia gi dar organizacija gali ginti būtent fotomenininkų interesus, be to, kalbėdami apie centrą, muziejų ar galeriją mes kaip tik ir turime omeny menines fotografijos funkcijas, t. y. tai, ką fotografija gali duoti mūsų kultūrai – daugiau nei vizualinę informaciją apie įvykį (spaudos fotografijos funkcija) ar atmintį (na, pavyzdžiui, kai policijai reikia prisiminti, kaip atrodė nusikaltimo scena). Tą „daugiau“ sunku apibūdinti, bet gal ir nereikia, gal pakaks pasakyti, kad meninė fotografija gali padėti įprasminti gyvenimą, skirtingai nei kitas funkcijas atliekanti fotografija. Dabar, kai tyrinėtojų ir parodų kuratorių žvilgsniai vis dažniau krypsta į „taikomąsias“ fotografijos sritis, vis dėlto nereikėtų lygiavertiškumo jūroje ištirpdyti šio vienintelio fotomeno ramsčio – organizacijos. Būtų klaida Sąjungai netekti aiškumo – turi būti akivaizdu, kad egzistuoja tam tikri kriterijai ir kad fotomeną reikia puoselėti, rengiant parodas, projektus, seminarus, albumus ir t. t. Nes meninė fotografija, ypač Lietuvoje, kur nėra meno rinkos, daugiau jokio prieglobsčio ir neturi. O praradus, būtų sunku atkurti.
V. M. Dar reikėtų pridurti, kad fotomeno funkcija yra ir kurti kokybišką vaizdą (neskirtą vien parduoti produktą ar užfiksuoti įvykį), ir reprezentuoti fotografo idėją bei asmenybę. Pritariu, kad, kol Lietuvoje nėra meno rinkos, LFS yra vienintelis prieglobstis meninei fotografijai, kuri ir turėtų tokia išlikti. Vis dėlto LFS galėtų pradėti tą meno rinką kurti, nes nesant pasiūlos, nebus ir paklausos. Tačiau meno rinka turi ir pavojų, nes visuomeninėje galerijoje menininkas turi laisvę kurti ir rodyti, ką jis nori, tuo tarpu Vakarų meno rinkai reikia tik paklausių fotografų. Žinoma, Vakaruose yra puikių komercinių fotografijos galerijų, tačiau jos įmanomos tik stiprios rinkos sąlygomis, tuo tarpu pradinėje stadijoje Lietuvoje būtų įmanoma rodyti ir parduoti tik labai paviršutinišką fotografiją.
Studijuojant užsienyje ir keliaujant po jų fotografijos centrus, susidarė įspūdis, kad kitiems galime būti įdomūs tik tuomet, jei patys ar su užsienio pagalba išleisime fotografijos istoriją ar fotografiją tyrinėjančias knygas. Galime leisti begales fotografijos albumų, bet jei nebus rimtų tyrimų ir teorinių knygų apie Lietuvos fotografiją, nesulauksime užsienio kuratorių, kolekcininkų ir tyrėjų dėmesio. O gal apskritai Lietuvos fotografija nėra tiek įdomi užsieniui, kiek mes norėtume?
A. N. Man atrodo, kad mūsų fotografija pati savaime yra tokia pat įdomi, kaip, pavyzdžiui, Anglijos ar Prancūzijos fotografija. Bet būnant periferijoje, labai sunku patraukti žvilgsnį. Todėl visi, kas gali, veržiasi save „išvežti“, bet išvežę patenka į konkurencijos chaosą, kuriame pasimurkdę supranta, kad net būnant centre iškišti galvą virš bendro šurmulio gali tik vienetai. Be to, pastebėjau, kad kalbėdami apie fotografiją, pavyzdžiui, anglai kalba tik apie anglus, o škotai – tik apie škotus, paskui visi dar šiek tiek pasišneka apie amerikiečius ir prancūzus. Mums reikia sudominti „užsienį“, tačiau tai neįvyksta ir neįvyks, bent jau taip radikaliai, kaip norėtume, nes anglai ir toliau kalbės apie anglus, bet jei „užsieniu“ laikysime Latviją, Bulgariją ir Škotiją, turėsime daugiau šansų užmegzti ryšius ir keistis fotografija, nes jiems reikia lygiai to paties. Galbūt reikėtų pozityviau įvertinti rezultatus ir pažiūrėti, kokios naudos galima išpešti dirbant šia kryptimi?
O dėl knygų apie Lietuvos fotografiją, aš keliu abi rankas „už“ – reikia parašyti istoriją arba istorijas ir fotografiją pristatyti platesniame kultūros kontekste. Nes pastebėjau, kad tik tada, kai pasiskaitai apie kokią nors fotografiją, ji pasidaro įdomi, išskyrus tuos atvejus, kai meilė būna iš pirmo žvilgsnio. Anglai šitą paslaptį gerai žino ir apie viską pasakoja, pasakoja, pasakoja. Ir vis tiek apie jų fotografiją labai menkai težinome – menkai lyginant su tuo, kas ten yra ir ko apie tai pripasakota.
V. M. 2009-ieji yra svarbūs metai LFS, nes ji švenčia 40 metų jubiliejų, bet kartu atsiduria kryžkelėje: pirmąkart Sąjungos pirmininko rinkimuose balandžio 28 dieną dalyvaus net keturi kandidatai, kurie atstovauja visiškai skirtingoms fotografijos kryptims – nuo meninės iki spaudos fotografijos. Tiek metų Sąjunga rūpinosi menine fotografija, jos nariai gavo meno kūrėjo statusą, o dabar iškyla pavojus viską prarasti.
A. N. Man ir neramu, kad nuo pirmininko išrinkimo tiek daug priklauso – visa LFS strategija, jos veidas, kryptis, ateitis, funkcija ir taip toliau. Turint omenyje, kad yra tik viena fotomenininkams atstovaujanti organizacija, būtų labai gaila, jei ir čia fotomenas ištirptų spaudos fotografijoje, kurios yra labai daug.
V. M. Nors fotografija ir yra daugiafunkcinė, tačiau labai svarbus jos santykis su šiuolaikiniu menu ir daile. 1969 m. LFS buvo sukurta kaip organizacija, kuri integruotų fotografiją į meną ir sustiprintų jos, kaip meno kalbos, pozicijas. Kaip manai, ar ši integracija pavyko? Kokie gali būti integracijos pavojai? Ir kas ją stabdo ar spartina?
A. N. Man atrodo, kad integracija dar per maža. Buvo kelios iniciatyvos, viena jų – labiausiai matoma – įtraukti menininkus, fotografiją naudojančius kaip raiškos priemonę, į LFS metraščius, ir tai puiku. Tačiau panašu, kad šiuolaikiniai menininkai gyvena sau, o tradiciniai fotomenininkai – sau. Suartėjimas vyksta kitoje institucijoje – Vilniaus dailės akademijoje: ten rengiami fotografai jau mąsto kaip šiuolaikiniai menininkai, ir skirties natūraliai nebelieka. Tad jie dalyvauja šiuolaikinio meno parodose ir sulaukia jam skirtų publikacijų. Tai puiku, tačiau LFS būsimieji vadovai iš tikrųjų galėtų pamąstyti, kaip įtraukti tokius fotografus į savo planus, veiklą, strategiją. Nes laikai jau kiti, idėjos ir sampratos kinta, tad vien tradicijomis fotografija, kaip ir LFS, nebėra aktuali – vien kaip praeities puslapis. Aš suprantu baimę veržtis į priekį, juk mes visi saugiau jaučiamės su senais batais, bet jei nori būti kam nors įdomus (o menininkai paprastai to nori), turi rizikuoti apsiauti naujus batus.
Šaltinis: Literatūra ir Menas
Iliustracija: Vidas Biveinis
Iliustracija: Vidas Biveinis
RSS Feed